Sekmadienio futbolo lyga

Pokalbis su Martynu Starkum

Mėgėjiškam futbolui Lietuvoje įgaunant vis daugiau epidemijos požymių, kilo nenumaldomas noras pažvelgti į šio reiškinio ištakas. Kažkada gimusi mintis apie mėgėjų lygą, kurioje sekmadieniais žmonės žaistų futbolą ir draugiškai pasibūtų po varžybų, gana sparčiai pavirto realybe, pakeitusia ne vieno futbolo mėgėjo gyvenimą. Savo veiklą pradėjusi Vilniaus apskrityje, lyga greitai užkariavo iššūkių trokštančiųjų simpatijas nuo sostinės iki pajūrio. Sudarytos sąlygos ir kitų miestų futbolui neabejingų žmonių norams įgyvendinti tarnauja puikiu pavyzdžiu, kaip teisinga idėja gali virsti visą šalį vienijančiu fenomenu.

Ta proga pakalbinome žurnalistą, keliautoją ir vieną iš SFL idėjos kūrėjų bei krikštatėvių Martyną Starkų. Kalbėjomės apie futbolą apskritai, komandos gyvenimą, bei žaidimo įtaką sportuojantiems. Linkime malonaus skaitymo.

Ar seniai žaidžiate futbolą komandoje?

Esu vienas komandos įkūrėjų, dabar jau turbūt einame po truputį į šešėlį, tačiau džiaugiamės, kad šitas mūsų pavyzdys buvo užkrečiantis. Anksčiau – 1996 metais – nebuvo tokių pavyzdžių kaip dabar, kai daugybė mėgėjiškų komandų organizuotai rungtyniauja, žaidžia gražiomis aprangomis. Tuomet tai buvo toks kiemo komandų lygio žaidimas, geriausiu atveju žaidimas apskrityse, bet ten buvo visiška betvarkė ir mūsų tas netenkino.

Su Prelegentais esate laimėję ne vieną turnyrą. Koks jausmas apima nugalėjus visus priešininkus?

Taip, su Prelegentais jų buvo daug. Nors turnyras turnyrui nelygu. Jeigu aš būčiau profesionalus futbolininkas, galbūt vienaip galvočiau. Aš futbolo pergales vertinu tuo metu, kai jos įvyksta, tai yra momentinis džiaugsmas. Ir negaliu pasakyti, kad man, pavyzdžiui, pergalė visame Sekmadienio lygos čempionate yra svarbesnė, negu pergalė mūsų tos dienos treniruotės rungtynėse, kai susirenkame pažaisti vieni prieš kitus. Man esmė yra pats procesas ir tuo metu gaunamos emocijos. Negalėčiau išskirti, kad kažkoks turnyras buvo brangesnis ar įsimintinesnis. Kadangi vien futbolu negyvenu, jis man yra tam tikra laisvalaikio forma ir džiaugiuosi tuo momentu, ta akimirka.

Kaip manote, ar aikštėje atsiskleidžia žmogaus charakteris?

Taip. Galbūt ne šimtu procentų, bet aikštėje galima nesunkiai pamatyti, koks žmogus yra iš tikrųjų. Žinoma, jeigu tu nuoširdžiai žaidi futbolą ir tuo pat metu negalvoji apie šimtą kitų darbų. Aikštėje iš karto gali pamatyti, kuris žmogus yra individualistas, kuris yra „užsivedantis“, o kuris yra galbūt baikštesnis, ar daugiau galvojantis apie komandą. Ne visos, bet daugelis žmogaus savybių iš tikrųjų atsiskleidžia.

Gal per tuos metus yra įvykęs koks įsimintinas kuriozas aikštėje?

Kiekvieną dieną, kai mes susitinkam, pasitaiko kuriozų – mūsų komanda tokia jau yra, susirenka suaugę, subrendę vyrai, be to, visi esame draugai ne vienerius metus. Mes visi vienas kitą pažįstam kaip nuluptus, paslapčių faktiškai nėra. Mes galim sau leisti šiurkščiau juokauti, kartais patraukti vienas kitą per dantį, ir žaidžiant tie santykiai irgi tokie. Mes einame į treniruotes (mes tai vadiname treniruotėmis), nors tai visai ne treniruotės - gauni kamuolį ir eini iškart žaist. Tai žaidimas ne dėl žaidimo, o tik smagi bendravimo forma.

Kuriozų yra iš tikrųjų daug, ir patys įsimintiniausi kuriozai bei linksmiausi nuotykiai vyksta per vadinamąsias išvykas. Kad ir kur važiuotume – ar žaisti į Mančesterio turnyrą, ar į Bialystoką, ar į Vokietiją – atsiduriame toliau nuo namų, nuo įprastos aplinkos, su stipresniais gėrimais, būdingais vyriškai prigimčiai, tai yra patys maloniausi nutikimai. Pastaruoju metu tokios išvykos, deja, nedažnos, bet jeigu jau kam nors mes ryžtamės, tai žodis „gresia išvyka" visiems yra svarbiau negu artėjančios Kalėdos.

Kaip atsiradusios naujos galimybės jauniems žmonėms burtis į komandas ir dalyvauti įvairiuose turnyruose gali paveikti jų gyvenimą?

Nors nesu sociologas ar didelis mąstytojas, tačiau iš praktikos žinau, kad futbolo komanda yra tam tikra komuna, kur tu esi atsakingas, mobilizuojiesi, turi ateiti į rungtynes, turi eiti į treniruotes, suvokti, kad esi komandos dalis. Tai yra tarsi tam tikras šeimos modelis. Ir visi dėlto džiugu matyti kai į mūsų tragiškas, apleistas futbolo aikštes susirenka daug jaunų žmonių - vieni ateina pažaisti, kiti jų palaikyti. Nekalbėsiu tom įprastom klišėm, kad užuot ėję apvogti žmonių, jie žaidžia futbolą. Norės - nueis apvogs po rungtynių, čia ne tame esmė. Atsiranda galimybė jiems išreikšti savo meilę futbolui, savo talentus – didesnius ar mažesnius – tiesiog jie patys yra laimingi. Kai pasižiūriu į juos, matau, kad mes buvom tokie patys – žiba akys, visi stengiasi, laksto ir draugystė tvirtėja. Bendravimo prasme tai labai reikalingas dalykas.

Ar galėtų futbolas padėt visuomenei tapti solidaresnei?

Jeigu nugrimztume į filosofiją – jei visi žaistų futbolą – tada taip. Nors kita vertus, tada galbūt padaugėtų riaušių, juk atsirastų ir fanų. Galbūt nereiktų žiūrėt taip tiesiogiai, nes sportas šiaip vienija visuomenę. Kai mes kalbame apie tautos interesus, visi susivienija - ar tai būtų krepšinis, ar futbolas, ar penkiakovė. Visi vis tiek nėra abejingi, net žmonės, kurie neturi nieko bendro su sportu, pradeda norom nenorom sirgti, nes žino, kad komanda kovoja dėl šalies, jos vardo išgarsinimo. Futbolo komanda yra mažas modelis, kai šeimos nariai ar artimieji supranta – grįžo namo purvinas, bet laimingas, reiškia laimėjo, reiškia gera nuotaika. Ir kitam smagiau, kai tavo artimas žmogus gerai jaučiasi.

Ar valstybė suvokia sporto reikšmę ir ar pakankamai prisideda prie jo plitimo?

Tai prioritetų klausimas: kas yra svarbiau - ar nesutvarkyta futbolo aikštė, ar leidžianti vandenį fotogalerija, ar apgriuvę kultūros namai? Kam skirti prioritetus? Ar visiems padalyti po lygiai, ir tada nei vienas nepajus, ar kažkam skirti daugiau, ar išvis skirti viską vienam, nepaliekant nieko kitiems. Labai sunku priimti teisingą sprendimą. Aš įsivaizduoju, kad valstybė, konkrečiai žmonės, nes dabar valstybės netapatinu su valdžia, gerai pagalvoję suprastų sporto reikšmę. Iš principo manau, kad sportui nėra skiriama pakankamai lėšų. Jų skiriama netgi labai mažai. Sporto svarba yra daug didesnė, nei atrodo. Puikus pavyzdys „Sportima" - tai tikriausiai vienintelė įstaiga, kuri yra atvira visą parą ištisus metus. Ir pasižiūrėkim, kiek atsiranda norinčių - visą laiką užimta, nuolat yra veikla ir judėjimas. Jeigu būtų daugiau tokių vietų, atsirastų dar daugiau norinčių sportuoti.

Kodėl mes praradom visą futbolo kartą? Daug kas gali kalbėt, kad čia buvo Dirmeikio vadovavimo problema, bet iš tikrųjų nebuvo aikščių, nebuvo kur jauniems žmonėms reikštis. Tėvas, norėdamas leisti vaiką sportuoti, veikiau pasirenka krepšinį – ten sporto salės su parketu, normalūs dušai. O kai jis nueina į „Marakaną“ prie „Žalgirio“ stadiono - žvyras, balos, tragedija - nėra kur nusiprausti. Esant tokiom sąlygoms, tėvai suvokia, kad geriau tegu vaikai lanko krepšinį - bus saugiau, paprasčiau ir aiškiau.

Ar dabar jau esam pajėgūs užauginti jaunąją profesionalių futbolininkų kartą?

Jeigu mes sugebam atrasti daugybę talentingų krepšininkų, atrastume ir talentingų futbolininkų. Ledo ritulio pavyzdys – mažas miestas Elektrėnai: miestelis nykštukas, palyginus su kitais miestais, bet ir Elektrėnuose užaugo keli žaidėjai, kurie žaidžia NHL lygoje. Jeigu mes ledo rituliu užsiimtume visoje šalyje, tai „zubrų“ ir „kasparaičių“ atrastume daug daugiau. Lygiai taip pat su futbolu... Bet šalies prioritetai tokie yra. Krepšinyje labiau patyrę vadybininkai, ieškoma talentų, todėl krepšininkų daugiau atrandama. Jeigu tiek dėmesio būtų skiriama futbolui, neabejoju, kad ir talentingų futbolininkų turėtume daugiau.

Šiuo metu Lietuva pasaulio rinktinių reitinge yra penkiasdešimta. Kaip manote, kelinti būsime po metų?

Jei kalbėsime apie skaičius, manau, kad žemiau tikrai nenukrisime. Aš suprantu, kad taip turi būti, bet futbole jie neatspindi tikrojo žaidėjų lygio. Jeigu mes pasižiūrėtume į tas komandas ir pasižiūrėtume į jų užimamą vieta, tai iš principo žaidžiant penkiasdešimtai su aštuoniasdešimta, niekada negali žinoti kas laimės. O dėl Lietuvos - man džiugu, kad neseniai buvome žemesnėje, nei šimtojoje pozicijoje, dabar esame penkiasdešimti. Šiuo metu yra futbolo pakilimas ir tai mane labai džiugina, ypač džiaugiuosi dėl žaidėjų. Daugumą jų aš pažįstu, su daugeliu teko žaisti. Ta karta, su kuria mokiausi sporto mokykloje, jau praėjo, bet aš matau, su kokiu dideliu noru ir užsidegimu šie vaikinai ateina į rinktinę ir kaip jie stengiasi, kokie jie yra patenkinti.

Už ką sergate Čempionų lygoje? Gal turite savo komandą favoritę ar mėgstamą žaidėją?

Žaidėjai, aišku, keičiasi – kadaise patiko Del Piero, kuris dar žaidžia, nors jau veteranas. Jei anksčiau buvo labiau mielesnis Diego Maradona, kur man atrodė dievų dievas, ir geresnio niekada nebebus, dabar, žaviuosi Gerard'u, ir man atrodo, kad tai yra vienas geriausių žaidėjų. Taip pat Messi.

Dėl klubų, tai nesu toks fanatiškas gerbėjas, bet man vis dėlto nuo vaikystės patiko Anglijos klubai. Susitikus „Liverpulio“ ir „Mancherster United“ komandoms, nežinočiau už ką labiau sirgti, galbūt rinkčiausi „Liverpulio“ komandą. Iš rinktinių lygiai taip pat rinkčiausi Angliją. Nors tai yra daugiau tam tikra žmonių, besidominčių futbolu bendravimo forma. Tarkim, kada žiūri futbolą, norom nenorom pasirenki komandą, už kurią sergi, ir būtinai replikuoji kolegai, kuris serga už kitą klubą, ir tada dvigubai maloniau, kai tavo klubas laimi. Tau iš tikrųjų „dzin“ ar jis laimės ar ne, džiaugiesi tik dėl to, kad kitam blogiau ir kad galėsi jį pašiepti.

Ką norėtumėte perduoti SFL bendruomenei?

Aš iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad atsirado šita bendruomenė, ji plečiasi ir kiekvieną sezoną atsiranda vis daugiau naujų komandų. Pamatai, kada daugėja žmonių, kurie nuoširdžiai domisi futbolu, lankosi varžybose, komentuoja rungtynes, nuoširdžiai vieni kitus palaiko ir po rungtynių padėkoja priešininkams. Tai yra gražioji futbolo pusė. Bet man nepatinka tik vienas dalykas - kada atsiranda žmonių, kuriuos vadinu „delfininkais“, kurie sugeba komentaruose rašyti tokių šiukšlinų dalykų apie teisėjus ar kitus klubus.

Man atrodo, kad „chebra“, kuri griežia dantį ant „Prelegentų“ turėtų labiau gerbti žmones, kurie yra ne tik lygos įkūrėjai, bet yra ir viena vyriausių komandų, kurios „apsilošt“ niekaip negali. Be to klube žaidžia ir vienas kitas futbolo veteranas. Suprantu, kad mūsų klubas kartais atrodo nemalonus dėl vieno ar kito žmogaus, kuris garsiai paleidęs gerklę aiškinasi santykius, bet kiekviename klube tokių atsiranda. Jų nereikia tapatint su visa komanda. Aš nebuvau, bet man kolegos pasakojo, kad kai šiemet „Prelegentai“ gavo prizą, pasigirdo švilpimas. Dėl to man pasidarė labai liūdna. Tuo metu buvome išvažiavę į Iraną ir kada man tai parašė, aš supratau, kad ne tokią lygą mes įsivaizdavom, ir ne tokius žmones. Didžioji dalis jaunų žmonių ir toliau taip reaguoja į natūraliai, sąžiningai laimėtus čempionų vardus ir būtent į tą klubą, kuris šiaip vertas pagarbos. Dėl to aš tuo momentu labai stipriai nusivyliau. Šiuo metu „Prelegentuose“ diskutuojama, ar dalyvauti čempionate ar ne. Atvirai pasakysiu, šiuo metu esu vienas tų žmonių, kurie siūlo mums truputėlį „nužengt šlovės viršūnėje“ ir žaisti savo malonumui kokiuose nedideliuose turnyrėliuose ar draugiškose varžybose. Visų pirma dėl to, kad ir metai tokie, kai mes jau nebeprilygstam jaunesniems žmonėms ir dėl to, kad įvykis per apdovanojimus mane nuliūdino. Žinoma tai neatspindi visų komandų, tačiau ne apie tokią lygą aš galvojau, ir tas faktas iš tikrųjų nepuošia viso to čempionato.

Nors žemesniuose divizionuose to mėgėjiškumo yra kiek daugiau.

Taip, daugiau mėgėjiškumo. Galbūt buvo teisus Vaiduoklis, kai „Žalgirio“ fanai nusprendė pasitraukti į žemesnį divizioną, motyvuodami tuo, kad jie nori išlikti mėgėjiškame lygmenyje. Tai yra pagarbos vertas žingsnis. Kiekviena komanda gali pasirinkti - jei ji nepažeidė savo įstatų, ji gali stiprinti savo sudėtį. Aš suprantu, netgi kalbant apie socialinius dalykus, jeigu žmogus yra mažiau turtingas, jis kitam nepavydi ir jie gražiau sutaria, negu turčiai kokie nors. Tą modelį galima pritaikyti – pripažinti klubai nori, kad silpnesnis laimėtų prieš stipresnį, tai yra natūralu. Kai lošia „Osasuna“ prieš „Real“, visi nori, kad laimėtų silpnesni. Bet pasibaigus varžyboms, kai žinomi čempionai... Nė vienas iš tų žmonių, kurie kada nors, duok Dieve, laimės tą titulą, nenorėtų atsidurti toje pačioje vietoje.

Labai Jums ačiū.

Parengė Lukas Bakūnas