Sekmadienio futbolo lyga

Kaip Romeiko mus nužudė

 Ka gi, sekmadienis atėjo vėl taip pat greitai. Šį kartą mūsų laukė Aktas, gera ir smagi komanda, todėl visi žinojo, jog lengva nebus. Matyt būtent dėl tos priežasties keli mūsų žaidėjai tiesiog nusprendė pailsėti ir į aikštę išvis neiti arba pasideginti kažkur prie jūros. Padėjom mačą iš to, ką turėjom – gynybos centras – Andžeika ir Balčas, kraštuose žolę pjovė Vyckos brolis ir brolio brolis. Beje, prezidentą būtų malonu pamatyti rungtynėse karts nuo karto ;) Centre gaudynes žaidė Matas ir Skrockas, o flanguose vėjus bandė kelti Efka ir kitas brolio brolis. Puolime kaip visada mūsų bokštas Gedukas ir amžinai įvarčiams alkanas, žarna žarną ryjantis Artūras. Aktas kaip visada – savo stipria sudėtimi ir žmonių (žaidėjų) gausumu mus nuo pirmos rungtynių minutės aplenkė. Turėjom ir mes atsarginių – bet ne taip gausiai. Gaila Šarpėjaus, jog Amstaffų buldogus apkandžiojęs šįkart turi sėdėti ir loti iš šono su alaus bokalu. Prie jo prisijungė dar keletas butelio meistrų. Tarp jų ir svarbių žaidėjų buvo. O tai jau nieko gero nežadėjo.
Na bet pakankamai užsivedę ir pakiliom nuotaikom išbėgom į aikštę. Nuo pat pirmų minučių pradėjom kapotis ir žaist šunų futbolą. Bet tai mums įprasta, todėl jautėmės kaip žuvys vandeny. Tačiau Akto vyrams tai nepatiko ir jie jau 3min. muša įvartį. Kaip sakant įvartis nemirda, bet šitas tikrai turėjo pašalinių kvapų – Brolis jau išmušinėjo kamuolį nuo vartų su galva, kai buvo akivaizdžiai nustumtas vartininko aikštelėje rankomis į nugarą. Visas stadionas matė – bet ne teisejas, kuris visada teisus. Zigma tai dar dar, jis tolokai buvo, bet tas brofkės Dievas su magiška vėliavėle matyt pagal visus įsakymus šventė sekmadienį ir tiesiog užmigo. Na bet ką padarysi, reikia po šalto dušo kažkaip žaist toliau, juk dar 87 min prieš akis. Tada dar į varžybas atskubėjo Kęstutis – gerai, kolega šaunuolis, kai kuriems derėtų iš jo pasimokyti kaip reikia organizuotis savo laisvalaikį ir jį derinti su darbu ir futbolu. Tačiau nespejo Kęstas apšilti, kai yra griaunamas ir gauna traumą. Kęstui linkime greičiau pasveikti, nes laukia rimtos kitos kovos priešaky. Tuo tarpu grįžtant prie rungtynių, vėl pradėjome regzti atakas, mūsų puolėjukai puikiai vykdė „užsikabinimą“ už kamuolio ir gavom mušti baudą iš maždaug 20 metrų. Priėjo etatinis mušikas Skrockas (jam sekasi mušti pagal nuotaiką) ir iš kažkur atklydęs Žarnas, kaip sakiau jau, visada alkanas įvarčių. Trumpai apdiskutavę ar mušt tiesiai, ar pjaut kolegos nutarė, kad Gedui būtų geriau lupt į vartus. Kaip pats sakė po varžybų – pokalbis prieš smūgį šiek tiek sukonfūzino Skrockiuką, bet rezultatas parodė, jog pjaut per sieną buvo geras sprendimas. Sienelė uosto kamuolį, vartininkas mėgina siekti, bet vargiai – 1:1. „Makaka ateik čia“ rėkia Skrockas, o vartininkas bėga valyt jam buco – pastarasis pralaimėjo lažybas kurios jau buvo sutartos iš vakar vakaro. Trumpai pasidžiaugę vėl pradėjome žaisti. Apsikandžioję atakomis mes vis dėlto gaunam golą, pro galinę liniją Aktietis praslysta ir išmaudęs du ar tris mūsų gynėjus atiduoda perdavimą ant lėkštutės komandos draugui ir 2:1 Aktas vėl priekyje. Na, mums ir vėl reikia vytis, bet mes tai mokame daryti, todėl nesupanikavome ir užgulėm varžovų vartus. Keletas Skrocko kampinių ir baudos smūgių sukėlė įtampą varžovų baudos aikštelėje ir galų gale po perdavimo iš šono Efka galva gražiai siunčia kamuolį į vartus. Tačiau kyla šįkart į viršų magiška vėliava ir fiksuojama nuošalė. Taip, nuošalė gal ten ir buvo, bet pastaba teisėjams – kelti nuošalę reikia perdavimo momentu, ne tada, kada 3-4 sekundes skridęs kamuolys, pasiekia adresatą. Per tiek laiko žmogus gali 20 metrų nubėgti. Nesvarbu, įvartis neskaitomas, bet mes neatsileidžiam. Mušam, pykstam, pykstamės, komandos kapitonas ramina žaidėjus, o tuo metu Žarnas drebina vartų konstrukcijų sujungimą. Gaila, bet taip ir nuėjome ilsėtis nieko nepešę.
Antras kelinys buvo košmariškas. Daug apie jį nerašysime, bet Aktas mus suvalgė. Prie to ženkliai prisidėjo ir mūsų netikėtas vartininkų pasikeitimas. Gražvis rėkia mano, o rankos kamuolio imti nenori – stiprus smūgis Užupiui iš „lempos“. Bandom vytis varžovus, bet keitimų stoka ir nuovargis jau nebeleidžia visko padaryti taip, kaip norime. Keletas pavojingų baudos smūgių, kampinių, smūgis nuo 20 metrų, bet Akto vartinkas puikiai atlieka savo darbą. O varžovai muša dar ir dar, mes galutinai palūžtame ir jau laukiame rungtynių pabaigos. Gaila, bet 5:1, nors kaip ir pripažino Aktiečiai, rezultatas žaidimo neatspindi.
Laukiame kitų varžybų, tikėkimės visiems neberūpės jau alus, išsigydysim traumas, nebevažiuosim pas Palangos močiutes ir nedarysim kitų neprotingų poelgių ir LiCs‘ams galėsim pasipriešinti.