Sekmadienio futbolo lyga

Prelegentai 2-2 Užupis

Laiškas Gedui, Livijui ir Romui

Mielas, Livijau, Greitasis, Gedai ir atsakingasis, Romai.

Kadangi su skaudančia širdimi praleidote paskutines nuostabaus futbolo klubo „Užupis“ žūtbūtines varžybas prieš svetinguosius „Prelegentus“ pamėginsiu nupasakoti kuo tiksliau ir aiškiau, kaip vystėsi mūšis prie Žalgirio.

Rungtynes „Užupio“ komanda pradėjo tokios sudėties:

Vartai – Valdas.

Gynybos užkarda – Balčas su Simu centre, Andžėj ir Artūras kraštuose.

Saugų brigada – Donatas su Sieru centre, Izia su Tomu kraštuose.

Vieniši kovotojai už teisybę priekyje – Kęstas ir Skrockas.

Jūs, žinoma, puikiai suvokiate, kad startine sudėtis būtų iš esmės kitokia, jei tik Jūs, gerbiamieji odinio kamuolio burtininkai, dalyvautumėte varžybose.

Rungtynėse taip pat dalyvavo:

Evaldas (turėjęs vieną puikią progą pasižymėti, kurios Jūs be abejo tikrai nepraleistumėte);

Dominykas, kuris savo technikos ir greičio savybėmis Jums neprilygsta;

Gedas, kuris nors ir yra šios komandos siela, tačiau tikrai negali lygiuotis su Jumis;

Uldukis, kuriam garbė būti vien sąrašuose šalia tokių pavardžių kai Jūsų;

Vitalijus ir Martynas, apie jų pagarbą Jums negaliu parašyti, kadangi dar neturiu tokios aštrios plunksnos ir taiklaus žodžio;

Taip pat buvo atėjęs Marius, kuris paaukojo savo šonkaulį gindamas Jūsų garbę varžybose su Aktu;

Macas, kiek nusivylęs, kad nesutiko Jūsų;

Macaca, kuris sėdėjo šalia komandos, kuriai atstovaujate Jūs ir pirmą kartą nuo gimimo paliko savo Pietų IV tribūną.

Varžybas „Užupio“ komanda pradėjo šiek tiek vangiai, nedrąsiai ir susiausčiusi, matyt dėl patirto šoko, kai per apšilimą nerado Jūsų. Jau pačioje varžybų pradžioje iš pažiūros rami ir lėta „Prelegentų“ komandos ataka, su begale „Užupio“ progų ją nutraukti dar pirmojoje jos stadijoje, pasibaigė perdavimu į kraštą, kur kamuolį suradęs varžovų krašto saugas jį pasitaisė ir pasiuntė į artimąjį vartų kampą.

Reikėjo šiek tiek laiko atsigauti po dvigubo šoko, tačiau po truputį žaidimas išsilygino, o dar vėliau didžioji jo dalis vyko „Prelegentų“ aikštės pusėje. Pirmas rimtas skambutis buvo Evaldo smūgis galva, vėliau pora progų atsirado po kampinių, galų gale Kęstučio kovingumo dėka po Andžejaus perdavimo krito išlyginamasis įvartis. Galbūt esu kiek subjektyvus, bet man atrodo, kad „Užupio“ komanda turėjau daugiau progų nei varžovai: Skrockas po perdavimo iš vidurio smūgiavo į vartus maždaug nuo 15 metrų. Smūgis buvo netaiklus tikriausiai dėl to, kad buvo galima atiduoti perdavimą bent dviem draugam, galima buvo vesti toliau, bet, kaip sakoma, smūgis į vartus nėra laikomas klaida. Ypač aktyvus buvo Sieras, kuris sukūrė progą Kęstui, kuriam mažai pritrūko, kad po jo smūgio nuo 8 metrų kamuolys atsidurtų artimajame viršutiniame vartų kampe. Taip pat Donatas pasižymėjo ypač galingu smūgiu iš toli ir varžovus išgelbėjo skersinis. Tomas laimėjo beveik visas mikro dvikovas centre, o Simas su Balču rinkosi pirmuosius kamuolius.

Tiesa, vieną realią progą turėjo ir varžovai, kai po Užupio klaidos kairiajame krašte, vienas prieš vartus išbėgo „Prelegentų“ saugas, tačiau gynėjų ir Valdo pastangų dėka situaciją pavyko neutralizuoti.

Bendrai paėmus abi komandos žaidė aktyvų ir gana kokybišką futbolą su daug kovos ir emocijų, kurias kiek įmanydamas mėgino tramdyti jaunasis teisėjų brigados legionierius. Žiūrovams varžybos tikrai turėjo patikti.

Apsitarę per pertrauką ir išėję į aikštę žaisti, antrą kėlinį vos nepradėjome kaip ir pirmojo, kai prieš Valdą iššoko „Prelegentas“, kuris vos vos nenukreipė kamuolio į vartus (matyt sutrukdė Valdo autoritetas, jei leisite man pajuokauti). Antras kėlinys buvo panašus į pirmąjį, tik kova pagrinde vyko aikštelės viduryje. Izia vieną kartą galėjo išbėgti vienas prieš vartininką, tačiau sutrukdė dešinės kojos įgūdžiai, Sieras toliau reisavo kraštu, Donatas ir Tomas tikrai daug dirbo viduryje, Izia antrą kėlinį taip pat sužaidė labai gerai, puolėjai ir toliau sėkmingai kabinosi už kamuolių, na o gynyboje taip pat daugiau mažiau žaidėme tvarkingai. Kadangi išvardinau visas grandis, o priekaištų nesurašiau, logiška, kad brendo įvartis. Po labai neblogos atakos, Izia krašte gavo kamuolį, kuris po puikaus „skerso“ surado Gedą. Gedas tokių progų nešvaisto ir smūgiavo į vartus, tačiau į juos nepataikė dėl varžovo žaidimo ranka. Kaip ir reikėjo tikėtis, buvo daug ginčų, ar teisingai skirtas 11 metrų baudinys. Paprastai, jei vartininko aikštelėje neguli nuplėštos kūno dalys, sfl komandos visada ginčijasi dėl baudinių skyrimo. Prelegentai nėra išimtis. Skrocko iš vėžių neišmušė ilgos diskusijos ir jis ramiai realizavo 11 m. baudinį.

Vėliau Donatas „sužaidęs sieną“ turėjo progą išspręsti visus klausimus kairės kojos smūgiu, tačiau ir vėl pritrūko sėkmės.

Atrodė, kad pergalė mūsų rankose, tačiau varžovai patirties ir autoriteto dėka, alkūnes smūgiu atsikratę Donato globos baudos aikštelėje pelnė išlyginamąjį įvartį.

Paskutinėmis varžybų minutėmis Kęstas sugebėjo išbėgti vienas prieš vartininką ir buvo negailestingai sustabdytas atviros kojos smūgiu į šoną (Livijaus, Gedas arba Romka smūgio nebūtų pajutę, o vartininkui pačiam būtų lūžus koja. Autoriaus pastaba) Vėl užvirė ilgos diskusijos dėl neabejotinos raudonos kortelės, greitoji jau buvo pakeliui, kaip buvo mušamas baudos smūgis. Deja „naujasis“ vartininkas jį atmušė, o pakarotinam Donato smūgiui pritrūko kelių centimetrų.

Varžybos baigėsi. Kęstui nediagnozuota nieko rimto ir atslūgus emocijoms reikia pripažinti, kad tai buvo bene gražiausios varžybos, kuriuose dalyvavo „Užupis“. Kadangi viena komanda gražių varžybų skurti negali, reikia pasakyti Ačiū Prelegentams.

Livijau, Gedai ir Romka, tikiuosi Jūsų nenuvylėme.

Pagarbiai Artūras.

Sekmadienio popietė buvo fantastiška vien oro atžvilgiu. Bobų vasaros
maloni saulė Užupio vyrus pakvietė į Žalgirio stadioną pusantros
valandos piknikui su Prelegentais. Visi žinojo puikiai jog paprasta
pasidalinti ir taip minimalia stadiono veja lengva nebus ir kova dėl
vietos užvirė nuo pat pirmo vieversio švilptelėjimo. Pirmosios minutės
Užupiui kaip visada tarsi neegzistuotų – kelios pavojingos Prelegentų
atakos ir logiškas įvartis, primenantis, kad Užupiui metas busti is
miegų. Po reido dešiniuoju kraštu Prelegentų britva išmaudo gynėjus ir
deda kamuolį į artimąjį vartų kampą. Padedami Donato, Užupio vyrai
supyko ir ant savęs, ir ant komandos draugų, ir ant brofkės, ir ant
teisėjo ir ant viso pasaulio. Žaidimas pasidarė bekompromisis, kupinas
emocijų. Šitaip buvo uždirbtos kelios kortelės po kelių susistumdymų
tarp abiejų komandų žaidėjų. Užupis nesnaudė – po vienos iš atakų ir
skersavimo iš dešinio krašto Artūras galva siunčia kamuolį į vartus,
atrodo įvartis, tačiau kur buvus, kur nebuvus, kamuolio kelyje
atsiranda Prelegentų vartų sargo ranka. Et, nu nieko, dar įmušim. Po
keliolikos minučių Donatas, nusprendęs įrodyti komandai jog hipotezė
„nafik vyrai mes visai nemušam į vartus, lupkit“gali turėti teigiamų
rezultatų jei bus tinkamai įgyvendinta, deda blyną iš kokių 25-30
metrų ir vos vos nesulaužo Prelegentų vartų vartininko ir skersinio.
Geras smūgis kolegos, mušim per kitas varžybas daugiau  taip subrendo
logiškas įvartis, kai pasinaudojęs varžovų gynėjų neapdairumu į baudos
aikštelę įkirtęs Kęstutis gražiu smūgiu siunčia kamuolį į tolimąjį
viršutinį vartų kampą. Prelegentai taipogi rezgė savo atakas, tačiau
kažko labai įspūdingai pavojingo nesukūrė. O Užupis suorganizavo dar
vieną išpuolį, po gražios kombinacijos aikštės viduryje užupiečiai
pabėgo tryse prieš du gynėjus tačiau Skrocko smūgis buvo nevykęs ir
nusipjovė kaip raketa „žemė-oras“. Išėjome ilsėtis.
Antrasis kėlinys žadėjo daug nervų. Prelegentai suko kamuolį aikštės
viduryje, o Užupis kontraatakavo. Toks žaidimas vyko kokias 20 minučių
kol Prelegentai vos neišsiveržė į priekį. Po skersavimo pažeme iš
dešiniojo krašto kamuolys prariedėjo visą vartininko aikštelę tačiau
Choras (berods) patingėjo tą kamuolį „uždaryti“. Juo geriau mums.
Užupis savo ruožtu pradėjo vis dažniau lankytis varžovų aikštės pusėje
ir rodyti jog atėjo trijų taškų. Po vienos gynėjų subrandintos atakos
kamuolys siunčiamas Artūrui, šis Izei, kuris prasiveržęs kairiuoju
kraštu siunčia tobulą skersą į baudos aikštelę. Skrockas muša galva ir
kelią į vartus užtveria ranka. Tačiau ne vartininko ir teisėjas
švilpia rodydamas į 11m. žymą. Skrockas realizuoja pendelį ir Užupis
išsiveržia į priekį. Prelegentai savo gretose turėjo viena ekspertą,
kurio vedami varžovai labai gynčijosi dėl šio pendelio. Buvo grasinimų
jog „jis vėl pradės nuo Ž diviziono“ ir t.t. Šis spaudimas teisėjui
padarė nemažai įtakos – Donatas kertamas iš galo tiesiom kojom – nėra
geltonos kortelės; Žutautas kikbokso smūgiu perima kamuolį prie mūsų
baudos aikštelės – baudos nėra; kamuolys siunčiamas įkertančiam
varžovui, kuris prieš tai nukerta baudos aikštelėje Donatą ir muša
išlyginamąjį įvartį. Na galima dėl visko gynčytis, bet mes to nedarome
– tiesiog bent viename iš trijų epizodų tikrai galima įžvelgti tam
tikrų autoritetų paisymo ypatumus. Prelegentai išlygino, o mes sukilom
į paskutinį šturmą. Kęstutis drąsiai eina į kamuolį ir vartininkas
išbėgęs iš vartų mūsų puolėjuką tiesiog nuspiria nuo vaizdo. Teisėjas
rodo raudoną kortelę, o Kęstui kviečiama medikų pagalba. Ačiū už
pasiaukojimą mūsų plieniniam žaidėjui, sveik  mušame baudinį iš 20
metrų tačiau tiesiai į vartininką. Kitoje atakoje Donatas pirmą smūgį
suleidžia į varžovų gynėją, kitu šauna pro šalį. Gailą tačiau teisėjas
pamiršo pridėti laiko dėl Kęsto traumos, bet rungtynės baigėsi. 2:2 ir
Užupis paleidžia galimybę priartėti prie Prelegentų. Ačiū visiems
kovojusiems, susirinkusiems ir laukiame Ozo savo tvirtovėje.

Sėkmės, Bledė Užupietis